KIENO AKIS MATEI BEDUGNĖJE

  Anot graikų mito, tobuli įsimylėjėliai kadaise buvo sujungti ir po to padalinti pusiau. Todėl, esą, meilė yra prigimtinis kiekvienos atidalintos pusės troškimas surasti savo antrąjį “aš”...

  Ar todėl keliaujame nelaimingi per gyvenimą, kojas atmušdami į abejingumo akmenis, aistros kriaukles, lūkesčių pelenais galvas barstydami, glaustomės savo nuskaudintom esybėm tai prie vieno, tai prie kito, pilnatvės ir laimės ieškodami? Ir... kaip suprasti, kad jau radai?

  Ne. Nei ženklo, nei etiketės nebus ant tavo antrosios pusės.

  Nebus ir žaibo. Slystančios žemės po kojomis. Tiesiog kartą pajusi, kad būti/tylėti/svajoti/kalbėti/miegoti/jaustis laimingam su kažkuo yra taip pat lengva, kaip ir būnant... vienam.

  Ir viskas. Paprastume visas grožis.

  Toliau belieka apsispręsti ir drąsiai pažvelgti į mylimų akių bedugnę, apkabinti ir niekada nebepaleisti. Istorijos pradžia/pabaiga.

  O jei baisu? Jei bijai, kad tai gali būti melas, jei nepasitiki, nes nemoki - gal ilgai melu buvo puoštas tavo gyvenimas ir žodžiai? Jei tau mielesnė savigrauža, laisvės iliuzija ir amžina viltis apie galimai geresnę/šviesesnę/įdomesnę/naujesnę/jaunesnę antrosios pusės variaciją, kuri šast ir padarys tave laimingu?

  Ramiai. Nieko čia smerktino. Išgyvena ir bijantys, ir meluojantys. Tik reikia būti labai atsargiam:

 kai jau pajusi, kad TAI labai arti, prieik iš nugaros, įkvėpk paskutinį kartą raminančio/svaiginančio kvapo - tik jokiais būdais nepažvelk į akis! - tuomet šiek tiek pasistiebk, apsuk ranką aplink savo galvą, lyg ketindamas lasu pagauti pasibaidžiusį žirgą, - bet rankoje ne lasas, ji sunki nuo kito ginklo, - suspausk lūpas ir be gailesčio brūkštelk aštriais ašmenimis per kaklą... Stipriai laikyk, kol kraujas susigers į godžią žemę, o kūnas liks besvoris ir po kelių akimirkų kaip smėlis išbyrės pro tavo pirštus...

  Gali truputį skaudėti. Truputį būti liūdna, tu gali net pajusti gedulo šešėlį. Bet negali būti jokių apgailestavimų dėl išvengto paskutinio žvilgsnio.

  Nes kartą pažvelgęs į bedugnę, niekada gyvenime nebenumalšinsi TO troškulio - kiekvienose akyse ieškosi jos gelmių, kiekviename veide ieškosi TŲ akių...

  Ir nei Nyčė, nei Selindžeris čia niekuo dėti.

2018 m.  gegužė