Kai perdžiūva žemė, ji tampa išblyškusia juodąja skyle. Laukiančia ir iki gurgždėjimo galugerklyje ištroškusia. Tokia ištroškusia, kad apgauti ją - vienas juokas. Ji pasirengusi priimti pirmą pasitaikiusį lašą, tikėdamasi, kad jis ir yra tas vienintelis, galintis numalšinti beviltišką bergždumo jausmą ir sudrėkinti kažkur labai giliai slypinčią, pleišėjančia oda nuo vienatvės besiginančią meilės gyvenimui sėklą. Žemė virpa vien nuo nedrąsios minties, kad pro jos smiltis brausis burkstantis gyvybės daigas, kad prasilaužęs pro sukietėjusią plutą veršis link saulės, o savo švelnia lapija teiks gaivinantį, guodžiantį, išlauktą pavėsį...
O jei link jos artėja tąsus, apgavikiškas, cukraus - lyg gražių žodžių - prisotintas lašas ar netikru lietumi nulyja sūrymas, o gal kartokas kokio butelinio gėralo gurkšnis? Nenumalšins jie troškulio. Tik pradraskys saldžiais - sūriais - karčiais nagais jos širdį ir išdžiovins dar labiau, dar skaudžiau... Tuomet be ašarų kūkčios ir virpės. Žadės sau, kad daugiau niekada, niekada... Niekada nesitikės ir nelauks, nieko nebeprisileis, niekam nebeleis prisiliesti...
Pavėlavai, lietaus debesie.
