Telefonas
netilo nuo skambučių. Raudotojos paslaugos buvo paklausesnės nei duobkasio.
Kada nors – gal net po metų ar kitų – ji ne tik išlips iš finansinės duobės,
bet ir pasilypės aukštėliau tiek, kad galės pati rinktis, kada ir kieno laidotuvėse
darbuosis.
O kol kas atsakinėjo į
kiekvieną skambutį ir stengėsi priimti tiek užsakymų, kiek įmanoma, net
jei tai reikšdavo bėgimą su kliūtimis iš
vieno kapinių galo į kitą.
Paskutinis vakaro užsakovas
nebuvo itin kalbus, veikiau niūriai santūrus - prislopinto balso ir be emocijų.
Bet kartais taip būna. Žmonės iš sielvarto praranda gebėjimą ne tik blaiviai
mąstyti, bet ir verkti. Todėl ir reikalinga ji, raudotoja, kad išsakytų,
išdejuotų, išgyventų ir išmoktomis ašaromis įprasmintų amžinybėn išėjusiųjų
refleksiją pasiliekančiųjų gyvenimuose.
Su ponu Santūriuoju
(mintyse taip pakrikštijo jį jau per pirmą pokalbio minutę) susitarė susitikti
velionio namuose, ten gaus tikslesnius pageidavimus ir, žinoma, pinigus.
Nebuvo labai toli, todėl
nurodytą adresą pasiekė pėsčiomis, peršokinėdama per ką tik nulijusio lietaus
paliktas šlapias pėdas ir gūždamasi nuo tamsos, kai jaukios senamiesčio
gatvelės pamažėle įsivyniojo į pramoninio rajono džiungles.
Sėdėjo gana patogiame
krėsle ir, nutaisiusi patį užjaučiančiausią veidą, dairėsi po erdvų būstą, vogčiomis vis žvilgteldama į poną Santūrųjį. Kažkoks jis... Pėdos tvirtai
įremtos į grindis. Pavargęs, bet sėdi tiesiai. Plaštakos ant kelių. Iš po
švarko rankovių kyšantys marškinių rankogaliai skaudžiai balo ant randuotų
riešų. Žvilgsniu pakilo iki jo įrudusio veido ir net krūptelėjo – jis akimis
stačiai rijo ją. Pabandė nejaukią tylą užpildyti mandagybėmis, bet jis skubiai
pastūmė jai voką ir paklausė, ar gali pavaišinti arbata. Ji linktelėjo ir paėmė
pinigus. Buvo per daug. Ženkliai per daug. Kol sutrikusi mąstė, ką tai reiškia,
arbatos puodelis jau garavo jos rankose. Gurkštelėjo – keistas skonis. Ir kvapas.
Bet jo akys ragino, o su kiekvienu gurkšniu jų mėlynumas šviesėjo, skaidrėjo, tada
visai išskydo ir kartu su kambariu pradėjo suktis aplink ją, vis greičiau, kol
galiausiai išnyko migloje.
Dar nepravėrusi akių pajuto ryto drėgmę ant
savo veido, o kūnu – šlapią žolę. Atsimerkė, atsargiai kilstelėjo skaudančią
galvą. Bekraštė pieva skendėjo rudeniniame rūke. Jis vienmarškinis sėdėjo už
kelių žingsnių nuo jos ir žiūrėjo kažkur į numanomos saulės pusę. Paskui
perkėlė žvilgsnį į savo rankas ir pradėjo kalbėti. Pasakė, kad daugybę metų
praleido nubaustas ir toli, skaudžiai susirgo ir grįžo numirti. Sakė, kad nori
tai padaryti savaip. Bet nenori mirti vienas. Dabar jis jai papasakos viską –
kaip ir kada gyveno, ką įskaudino, paliko, kuo nusikalto, ko gailisi ir ko
ilgisi, jis nori, kad ji apraudotų jį mirštantį ir raudoje suminėtų viską, kas
jam svarbiausia, mirdamas jis nori girdėti, kad nors vienam žmogui pasaulyje
gaila jo išeinančio, nors ir ne iš tikrųjų, nors suvaidintai, bet gaila.
Pamačiusi jo rankoje
blyksinčius ašmenis ji bandė pakilti, bet kojos pynėsi, tada kulnais spyrėsi ir
atbula pabandė nuslinkti kuo toliau, tačiau jis, vis kalbėdamas, sugriebė ją ir
prisitraukė. Ji raitėsi ir maldavo pasigailėti, o jis tebediktavo savo nematomo
dienoraščio puslapius, glostydamas jai kojas, kaip kadaise paliktų vaikų
galveles ir bučiavo jos kelius lyg žemę, po audros nusileidus lėktuvui...
... Ji viena ranka bandė
užspausti vis silpniau pulsuojančio kraujo geizerį, kita stipriai ir švelniai glaudė
jo nusvirusią galvą prie savęs. Lūpomis vis paliesdavo jo smilkinius, vėstančią
kaktą, o jos plėšanti, purtanti rauda iš
pačios liauno kūno gilumos kilo aukštyn ir tarsi peiliais pjaustė paukščių
pieno tirštumo rūką, kuris krito ant žolės tvarkingomis klostėmis, paruošdamas
rudenines įkapes žemei.
2019.10.22
