Neketinu gyventi amžinai, bet jau kuris laikas po galvą
braido įkyri mintis, kad jei dantis keisčiau kaip gamta keičia rūbus - kasmet, - mano saulė į vakarus kur kas lėčiau keliautų.
Skambutis į duris buvo toks netikėtas (net nežinojau, kad
jis tebeveikia!), kad
vos neišmečiau to obuolio iš rankų... Švelniai padėjau jį ant stalo krašto ir nuskubėjau
link verandos.
Dėl visa ko vienoje rankoje laikydama nedidelį kastuvą,
dirstelėjau pro langą. Jaunuolis trypčiojo lyg norėdamas į tualetą. Kelias
sekundes stebėjusi pro užuolaidų plyšį, kimtelėjusiu balsu paklausiau: „Kas
ten?“.
Išgirdusi atsakymą, ilgai nedelsiau ir pravėriau duris – ne
kasdien užeina pas mane su rimtais reikalais. Kasdien pas mane išvis niekas
neužeina – iki mano namo veda tik ilgas siauras takelis per pelkėtą mišką. Geriau
pagalvojus, jau keletą metų nemačiau jokio žmogaus.
Įsitaisęs ant mano patogiosios sofos ir išsitraukęs pluoštą
popierių, galvų surašinėtojas pradėjo uždavinėti klausimus – vardas, pavardė,
kada gimusi, koks išsilavinimas, su kuo gyvenu, iš ko gyvenu...
Negalėjau žvilgsnio atplėšti. Kiekvienas jo žodis sprūdo pro
dailius lūpų vartus, palydimas švelnaus liežuvio caktelėjimo, atsimušęs į mano
veidą slydo smakru, krūtine, byrėjo į skreitą ir katiniška šiluma šildė kelius.
Tiek žodžių... Ir visi man... Bet man reikėjo daugiau. Atsakymus tyčia suvėliau
ir pradėjau valingai, negrabiai flirtuoti. Kaip ir reikėjo tikėtis, jis
neišlaikė ir... nusišypsojo. Nusišypsojo! Ir aš pamačiau beveik viską, ko man
reikėjo.
Jo dantys buvo tobuli. Visi savo vietose, tokie viliojančiai
spindintys. Iltiniai vos vos ilgesni už kitus, dėl to jo šypsena buvo nedrąsiai
plėšroka.
Tęsiau nusišnekėjimą. Stengiausi neperlenkti lazdos, kad neišsigąstų, ir man puikiai sekėsi,
nes po kelių frazių jis nusikvatojo. Jo krūminiai buvo baltutėlaičiai, net
neįtikėtina, kad tamsoje gali tokia šviesa gyventi. Suvirpėjau ir nutilau.
Jis irgi. Pasijuto nejaukiai. Bet
neprieštaravo, kai prisėdau šalia.
Po poros
valandų, jau beveik atgavusi kvapą, pakilau nuo sofos. Nugarą maudė – tiek besidarbavusi
buvau labai seniai… Besiražydama priėjau prie lango. Pro besileidžiančios
saulės spalvinamų užuolaidų kraštelį matėsi šviežiai sukastos dirvos lopinėlis.
Kastuvas
lyg nusikaltęs mokinukas stovėjo kampe ir mirko chloro tirpale. Temo. Židinyje
baigė surusenti ranka užpildytų popierių pluoštas.
Iš kišenės
išsitraukiau odine virvele užsuktą drobinį maišelį. Pagniaužiau delne, jo
turinys maloniai šiugždėjo, per medžiagą jutau nelygumus, iškilumus, apčiuopomis
skaičiavau – vienas… du… keturiolika… trisdešimt du…
Saulė - mano saulė - į vakarus visai nebeskubėjo…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą