VANDUO

vanduo many

mėnulio kryptimi gyvena

pilnėjant veržėsi aukštyn
delčios raminamas nuslūgo

kraujagyslėse blykšta kraujas
kai vandenin brendu
ir pavirstu į ledą
o paskui į rūką
pavasarį patvinę upės
pasaulin gyvastį išneš
aš liksiu

nes vanduo
tai
aš