Aš po ledu panirusi. Giliai. Tamsu.
Plaukais matuoju dugno akmenis ir tylą.
Ten, kur tavęs nebėr, o aš esu.
Ten, kur būtis į nebūtį suskyla.
Nendrių viršūnėmis naktis begėdė bėga,
Į spindulį ateinančios dienos kimbuosi...
O upė virpa... Blaško į krantus neramų miegą...
Sargyboj stovi ąžuolai, beržai ir uosiai.
Pakaušiu laužiu ledą... Dūstu..
Tai ilgesys mane į užribį nusviedė
Aš taip ilgiuosi tų rytų... Mažučio būsto...
Taip ilgisi pavasario
Ant marių ledo pasiklydus briedė.
 |
| Pridėti antraštę |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą